Palaikanti visatos energija

Kai pasidžiaugiau didesniam šeimos ratui, kad šį mėnesį pasirodys mano knyga „Palaikanti Visatos energija”, brolio žmona manęs paklausė, kiek laiko man užtruko ją parašyti. 

Susimąsčiau. 

Svajonę parašyti knygą turėjau jau labai, labai seniai. Tik ji ilgą laiką buvo labai nekonkreti. Knygą apie kažką. 

2016 m. pradėjau svajoti apie knygą apie Traukos dėsnį. Šio dėsnio taikymas iš esmės pakeitė tai, kaip aš suvokiu pasaulį ir save jame.

Norėjau papasakoti savo istorijas, nes kai kuriomis pati iki šiol stebiuosi. Ne todėl, kad panorėjau ir įvyko. O labiausiai todėl, kad panorėjau, tada mano gyvenimas sudužo į šipulius, ir kai atrodė, kad nebėra jokios vilties, pradėjo pildytis viskas, apie ką svajojau. 

Tie, kurie mokėtės Traukos dėsnį su manim, galbūt prisiminsit Paleidimo dėsnį, kuris sako, kad mes galim turėti ką tik norim, jei tik sugebėsim paleisti savo prisirišimą prie to, KAIP mūsų noras išsipildys. 

Na, aš tikrai nebuvau iš tų lengvai paleidžiančių. Ką? Man? Prašyti pagalbos? Kokia gėda! Ką, aš negaliu pati? Negaliu? Na tada ir nereikia! Ir nenoriu!

Kai dabar atsigręžiu atgal, esu dėkinga savo didžiosioms krizėms, nes be jų niekada nebūčiau atsivėrusi visatos palaikymui. 

Nuo tų 2016 iki dabar knyga pasipildė dar ir angelais ir tapingu. Man šie trys dalykai neatskiriami: Traukos dėsnis: prašau. Angelai: priimu pagalbą. Tapingas: paleidžiu savo vidines baimes. 

Tad kiek užtruko parašyti šią knygą? Tiek, kiek reikėjo.

Dabar ji jau beveik beveik knygynų lentynose.

Į ją sudėjau savo istorijas, savo atradimus, ir savo mylimiausius įrankius. Su viltimi, kad ji padės kažkam patikėti, kad palaikanti visatos energija iš tiesų egzistuoja ir pasiruošusi TAU padėti. 

Su meile,

Justina